News

„Mūsų ugniagesiai dirba iš širdies. Rajone yra keturios savivaldybės ugniagesių komandos, kuriose yra geros darbo sąlygos. Esame įsigiję kvėpavimo organų apsaugos priemones. Turime nors ir nenaują, bet patikimą gaisrinę techniką. Iš tiesų, mūsų ugniagesiams reikia ne kalbų, ne supriešinimo, o vienijančios idėjos. Laikas parodė, kad ugniagesių gelbėtojų komandos gali būti skirtingų lygių, - ir valstybinės, ir savivaldybių. Ugniagesiai vieni su kitais visada susikalba,“ - sako Pakruojo rajono savivaldybės priešgaisrinės tarnybos vadovas Alfrėdas Martūzas.

Pakruojo savivaldybės ugniagesiams jis vadovauja devynerius metus. Darbo pradžia buvo sunki. Tarnyba kelis metus neturėjo vadovo.

„Kai pradėjau dirbti, atrodė, kur čia aš pakliuvau,“ - prisipažįsta A. Martūzas. Bet ilgainiui viskas keitėsi. Per tuos metus iš keturių komandų, - dvi buvo perkeltos į kitas vietas. Statyta, remontuota, kurtasi. Žmonės dirbo, rūpinosi, ir kai atrodė, kad jau išlipta iš duobės, vėl sulaukta naujų vėjų. Ir tie vėjai, tai smarkiau, tai lėčiau nuolat sukasi virš savivaldybių ugniagesių komandų.

„Buvo savanorių ugniagesių vajus. Tik iš tribūnų viskas gražiai atrodo. Buvo sakoma, kad ateis savanoriai ir viską pakeis. Teko jų ieškoti. Bet žemdirbiai nori žemę dirbti, o ne gaisrus gesinti. Prišnekini, bet žmogus nelaukia, kol jam paskambins, jam reikia laukus dirbti, o kai jis dirba, jam neprisiskambinsi. Koks jis talkininkas gaisre, kai negali būti tikras, ar jis atvažiuos... Ir kaip juos išlaikyti, kai nėra jokios paskatos tam savanoriui?“ – ir tokių klausimų A. Martūzas turi ne vieną.

Jo teigimu, vizijos – geras dalykas, bet tik tada, kai jos pasvertos ir pagrįstos, o ne iš viršaus ant žmonių galvos nuleistos.

„Būtų gerai, kad Lietuvoje nestigtų ūkiškumo, kad nebūtų griaunama tai, kas jau sukurta. To linkėčiau visiems ugniagesiams,“ – teigia jis.

Savivaldybių ugniagesiams reikia, kad jais tikėtų, kad juos vertintų. Tai jie įrodė ne tik gesindami gaisrus, bet ir gelbėdami žmonių gyvybes.