Įprasta, kad dažniausiai rodomos ir aprašomos savivaldybių ugniagesių komandos, kuriose stovi „pavargęs” ZIL gaisrinis automobilis, o gaisrinės patalpos prašyte prašosi remonto, nors daugelyje komandų yra apstu ir gerų pokyčių.
„Miestelių gaisrines galima vadinti jų gyvasties veidrodžiu. Iš tiesų, jos atspindi tiek valstybės, tiek savivaldybių požiūrį į gyventojų saugumą”, - teigia Lietuvos gaisrinės saugos asociacijos prezidentas Vytas Kaziliūnas.
„Tikrai turime kuo pasidžiaugti, - sako Raseinių priešgaisrinės saugos tarnybos vadovas Robertas Sitavičius. - Savivaldybės lėšomis pavyko atnaujinti keturis iš šešių ugniagesių komandų pastatus bei patalpas. Jie buvo apšiltinti, juose pakeista elektros instaliacija, santechnika, pasirūpinta interjeru”.
Beje, visos Raseinių savivaldybės ugniagesių komandos yra aprūpintos kvėpavimo aparatais, o Viduklės ir Ariogalos ugniagesiai turi net ir gelbėjimo įrangą. Pasak R. Sitavičiaus, gelbėjimo darbų jiems netrūksta, nes šalia – ilgas automagistralės ruožas.
Raseinių rajono savivaldybės ugniagesiai turi 10 gaisrinių automobilių (septynis iš jų įsigijo iš Raseinių rajono savivaldybės skirtų lėšų), o naujas gaisrinis automobilis įsigytas iš Interreg V-A Lietuva-Lenkija bendradarbiavimo programos lėšų.
Ne paslaptis, kad daug kas priklauso ir nuo vadovo. Raseinių priešgaisrinės saugos tarnybai R. Sitavičius vadovauja 14 metų. Prieš tai šešerius metus dirbo ugniagesiu, todėl visos gaisrininkų problemos jam gerai pažįstamos. Jis žino, kad problemos spręstųsi, būtina įdėti daug pastangų, o svarbiausia, kad savivaldybėje dirbtų žmonės, kuriems rūpėtų gyventojų saugumas. „Mums pasisekė, nes sulaukiame ir supratimo, ir paramos iš Raseinių rajono savivaldybės administracijos”, - pasidžiaugia R. Sitavičius.
Beje, komandų ugniagesiai savo darbe neapsiriboja vien gaisrų gesinimu ir gelbėjimo darbais. Jie aktyviai dalyvauja bendruomenės gyvenime. Štai šiais metais šv. Florijono dieną Raseinių priešgaisrinės saugos tarnybos darbuotojai minėjo kartu su Raseinių Šaltinio progimnazijos mokiniais. Vaikai kūrė eilėraščius apie ugniagesio profesiją, rašė jiems padėkos laiškus, įvairiomis kalbomis mokėsi įvardinti ugniagesių techniką ir įrangą, žiūrėjo filmus apie ugniagesio darbą ir išbandė jėgas ugniagesybos rungtyse. Tokių renginių metu mokiniai ne tik susipažįsta su ugniagesių darbų, bet ir įgyja saugos kultūros įgūdžių.
R. Sitavičiaus pasiteiravus, ko palinkėtų visiems ugniagesiams, artėjančių švenčių proga, jis sakė, kad svarbiausia – neprarasti optimizmo, o permainos, užuot gąsdinusios, turėtų būti tokios, kurios stiprintų ir telktų visus prasmingam darbui.
